Žagarės regioninis parkas - vienas mažiausių Lietuvoje pagal užimamą plotą. Jame saugomas Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdis. Žagarės regioninis parkas įsteigtas:

• išsaugoti vertingiausius Žagarės krašto gamtinius kompleksus ir objektus, kultūros paveldo objektus ir vietoves, savitą Žagarės kraštui būdingą gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį, vertingas (tipiškas ir unikalias) ekosistemas, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti, sudaryti sąlygas darniai teritorijos raidai;
• išsaugoti biologinę įvairovę, ekosistemų stabilumą, sudaryti sąlygas vykdyti taikomuosius kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, gamtos ir kultūros vertybių tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, gamtos ir kultūros vertybių apsaugos ir kitose srityse;
• puoselėti regioninio parko išskirtinę vertę propaguojančią edukacinę, muziejinę ir kultūrinę veiklą, propaguoti Aukštaitijos etnografinio regiono etnokultūros tradicijas (statybos, amatų, nematerialaus paveldo);
• plėtoti visuomenės ekologinį ir gamtosauginį švietimą;
• atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius kompleksus ir objektus, kultūros paveldo objektus ir vietoves.

Žagarės regioninis parkas savitas ilgais gūbriais, ozais ir kitomis gamtos bei kultūros vertybėmis. Žagarės ozas tarsi milžiniška gyvatė vingiuoja 17 km, o bendras jo ilgis siekia net 50 km. Dolomito klodai lėmė ypatingos vyšnių rūšies – žagarvyšnių – atsiradimą. Be jų jau neįsivaizduojamas šio krašto savitumas ir naujos tradicijos. Žagarės dvaras su didžiuliu parku, miestelio raudonų plytų mūrinukai, mažais nameliais aplipusi Švėtė, iš Žagarės miško pasklidusi tauriųjų elnių populiacija – išskirtinės šio regioninio parko vertybės.

Žagarės apylinkės, plytinčios Šiaurės Lietuvos Žiemgalos lygumos vakariniame pakraštyje, išsiskiria savo gelmių sąranga ir reljefo formų įvairove. Po nestora morenine danga plyti dolomitų sluoksniai. Žagarės mieste šių uolienų sluoksnius galima pamatyti Švėtės upės krantuose ir dugne.

Miestelio kraštovaizdžio puošmena – įspūdingas Žagarės ozas palei Švėtės upę. Deja, natūralus  ozo reljefas daugelyje vietų suardytas sovietmečiu intensyviai kasant žvyrą. Iš pietvakarių Žagarės link vingiuojanti Švėtės upė plukdo savo vandenis per Latviją į Baltijos jūrą. Upė puikuojasi savo tamsiomis senvagėmis, plačiomis lankomis, parimusiais virš vandens gluosniais. Jos pakrantėse stūkso istoriniai piliakalniai: kairiajame - Žvelgaičio,plačiomis lankomis, parimusiais virš vandens gluosniais. rą. sluopksniai. dešiniajame – Raktės. Derlingose Žagarės lygumų priemolio žemėse plėtojama žemdirbystė, sodininkystė.

Didžiąją Žagarės regioninio parko ploto dalį užima miškai. Stambiausias miškų masyvas yra Žagarės miškas. Čia yra išlikę nemaži natūralių medynų plotai. Miške vyrauja ąžuolyniniai eglynai. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnynai. Prie Švėtės upės ir prie miško upelių plyti nedideli baltalksnynų plotai. Žagarės miškai išsiskiria tuo, kad čia yra aptinkamos retos augalų bendrijos – astrantiniai uosynai. Vasaros pabaigoje miške sunoksta gausus aviečių, gervuogių uogų derlius.

Mažesni miško plotai turi savo pavadinimus: Žiūrmiškis, Montormiškis, Žutmiškis,kis, Slabados miškas.

Europos Bendrijos svarbos teritorijos (kodas ir pavadinimas): 9020 plačialapių ir mišrūs miškai, 9080 pelkėti lapuočių miškai.

Bendras augalų rūšių skaičius – 1042, iš jų 2 saugomos Europos Bendrijos, 24 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bendras gyvūnų rūšių skaičius – 443. Žinduolių – 42 rūšys, iš jų 11 saugomos Europos Bendrijos, 3 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Paukščių – 150 rūšių, iš jų 33 saugomos Europos Bendrijos, 26 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvų – 13 rūšių, iš jų 2 saugomos Europos Bendrijos, 1 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Varliagyvių ir roplių – taip pat 13 rūšių, iš jų 4 saugomos Europos Bendrijos, 2 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bestuburių – 227 rūšys, iš jų 12 saugomos Europos Bendrijos, 21 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Gamtos ir kultūros paveldo vertybėms išsaugoti Žagarės regioniniame parke skirti 8 draustiniai (1 geomorfologinis, 4 botaniniai, 1 botaninis-zoologinis, 1 telmologinis, 1 urbanistinis).

Gaudikių geomorfologiniame draustinyje saugomas Gaudikių moreninis gūbrys – Linkuvos moreninio kalvagūbrio fragmentas.

Botaniniuose draustiniuose saugoma: Didmargio – Šiaurės Lietuvos lygumoms būdingos eglynų su ąžuolų, uosių priemaiša bendrijos ir saugomų augalų – didžiųjų astrancijų, plačialapių klumpaičių – augavietės; Dilbinėlių – saugomų augalų – didžiųjų astrancijų, plačialapių klumpaičių – augavietės; Pabalių – pelkinio mėlityno, šluotelinių viksvų, melvenynų bendrijos ir saugomų augalų – baltijinių gegūnių, didžiųjų astrancijų – augavietės; Švėtės – saugomų augalų – didžiųjų astrancijų, paprastųjų tuklių ir melsvųjų mėlitų – augavietės.

Žagarės botaniniame-zoologiniame draustinyje saugomi būdingi Šiaurės Lietuvos lygumoms eglynai su ąžuolų, uosių, liepų ir guobų priemaiša, gausi ir įvairiarūšė gyvūnija bei viena gausiausių Lietuvoje plačialapių klumpaičių populiacija.

Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje saugoma Mūšos tyrelio aukštapelkės dalis ir apypelkio miškai.

Žagarės urbanistiniame draustinyje saugoma Žagarės miesto istorinės dalies urbanistinė (planinė, erdvinė, tūrinė) struktūra, išlaikant atitinkamus parametrus, autentišką arba tradicinį teritorijos ir sklypų užstatymo tipą, tradicinę architektūrinę išraišką, ryšį su gamtine aplinka, Senojo miesto vieta, Žagarės dvaro sodyba, Žagarės ir Raktuvės piliakalniai su gyvenvietėmis, kitos kultūros paveldo vertybės ir jų aplinka.

Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Žagarės regioninio parko grupės priežiūrai ir apsaugai yra priskirta dar 11 saugomų teritorijų, kurios nepatenka į regioninio parko teritoriją.

Žagarės regioninio parko teritorijoje yra 7 gamtos paveldo objektai: Švėtės atodanga, Tyrelio akmuo, Žagarės atodanga, Švedpolio šaltinis, Žagarės ozas (gamtos paminklas), Žagarės miško veimutinė pušis ir Žagarės šermukšnis. Regioniniame parke yra 112 kultūros paveldo objektų.