Saugomos teritorijos – tai sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Lietuvos saugomose teritorijose siekiama:
- išsaugoti tiek gamtos, tiek ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, genetinį fondą;
- užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą;
- sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams;
- propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio apsaugos idėjas bei tradicinį gyvensenos būdą, etnokultūros papročius.
Žmonija, plėtodama pramonę ir energetiką, miškų ir žemės ūkį, miestus ir gyvenvietes, prarado ir vis dar praranda natūralias teritorijas bei kultūros paveldą. Žemėje jau yra šalių, kuriose tikrąją gamtą galima pamatyti tik saugomose teritorijose arba paveikslėliuose... Nėra civilizuotos šalies, kurios neturėtų tikslo išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių ateities kartoms.
Saugomos teritorijos sukuria tinkamas prielaidas gamtos ir kultūros paveldo vertybėms išsaugoti. Jos steigia visos pasaulio valstybės, siekdamos išlaikyti tai, ką sukūrė gamta ir žmogus, išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tinkamai jas puoselėti ir naudoti. Saugomos teritorijos – neįkainojamų planetos vertybių saugykla.
Saugomos teritorijos teikia žmonijai dvasines, rekreacines ir kitokias vertybes. Be svarbiausio tikslo – gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimo, saugomos teritorijos padeda visuomenei apsirūpinti kokybiškais gamtos ištekliais, įskaitant švarų vandenį, dirvožemį bei orą, suteikia gamtinius išteklius vietos bendruomenėms, sudaro sąlygas visuomenės poilsiui, užtikrina genetinių išteklių apsaugą. Jos padeda išlaikyti klimato balansą ir t. t. Saugomose teritorijose sudaromos sąlygos egzistuoti visoms gyvybės formoms, išlaikoma informacija apie visas gyvosios ir negyvosios gamtos struktūras. Ši informacija būtina žmonijai vystytis, naujoms technologijoms kurti, vaistų gamybai ir kt. Rūpindamasis augalais ir gyvūnais, žmogus atskleidžia savo dvasines galimybes, tobulina savo jausmus. Rūpestis kultūros paveldu – pagarbos savo protėviams, praeities kartoms išraiška. Visa tai moko mylėti gamtą plačiąja prasme, suvokti visuotinus visatos dėsnius, ugdo žmogaus dorovę, puoselėja tautos ir žmogaus kultūrą. O svarbiausia tai, kad saugomos teritorijos yra tikra atgaiva žmogaus sielai.
Saugomų teritorijų nauda žmonijai juntama ir už jų ribų. Išsaugoti yra lengviau ir pigiau, nei atkurti.