Saugomų teritojų sistema

Lietuvos saugomų teritorijų sistema apima gamtos ir kultūros paveldo apsaugą.

Lietuva turi moksliniais tyrimais pagrįstą saugomų teritorijų sistemą. Jos bruožai: įvairumas, reprezentatyvumas, kompleksiškumas, pakankamumas, tolygumas, susietumas ir lankstumas. Tai leidžia steigti saugomas teritorijas (tiek nacionalinės, tiek tarptautinės svarbos) visoms vertybėms išsaugoti. Galima steigti įvairių kategorijų ir rūšių saugomas teritorijas, atitinkančias visas galimas kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos kryptis, reprezentuojančias visų regionų kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, būdingus ir unikalius kompleksus. Ši sistema gali būti logiškai, kūrybiškai plėtojama atsižvelgiant į naujus poreikius.

Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos:

• konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos (rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai);
• kompleksinės saugomos teritorijos (valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai);
• ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos (ekologinės apsaugos zonos);
• atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos (atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai)

Konservacinės apsaugos prioriteto ir kompleksinės saugomos teritorijos yra svarbiausios, tad kartais vadinamos ypač saugomomis teritorijomis. Tai 5 rezervatai (2 iš jų kultūriniai), 514 draustinių, 5 nacionaliniai parkai (vienas – istorinis), 30 regioninių parkų (vienas – istorinis), 1 biosferos rezervatas, 32 biosferos poligonai, 3 atkuriamieji sklypai ir daugybė paveldo objektų. Konservacinės apsaugos prioriteto ir kompleksinės saugomos teritorijos užima 1 152 793 ha arba 17,65 proc. šalies ploto.

Konservacinės apsaugos prioriteto saugomos teritorijos

Rezervatai skirti ypač vertingiems gamtiniams ar kultūriniams teritoriniams kompleksams išsaugoti ir tirti, natūraliai gamtinių procesų eigai užtikrinti arba kultūros vertybių autentiškumui palaikyti, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugai skleisti.

Gamtiniai rezervatai skirti ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti (juose nevykdoma ūkinė veikla), o kultūriniai (rezervatai­-muziejai) – ypač vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti. Gali būti valstybiniai rezervatai, rezervatai valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose bei rezervatinės apyrubės.

Draustiniai – saugomos teritorijos, skirtos moksliniu ir pa­žintiniu požiūriu vertingoms gamtos ir (ar) kultūros vietovėms, jose esančioms gamtos ir kultūros paveldo vertybėms, kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei bei genetiniam fondui išsaugoti. Draustiniuose ūkinė veikla nenutraukiama.

Pagal vertybių pobūdį skiriami:

• gamtiniai draustiniai (geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai, pedologiniai, botaniniai, zoologiniai, botaniniai­-zoologiniai, genetiniai, telmologiniai, talasologiniai);
• kultūriniai draustiniai (archeologiniai, istoriniai, etnokultūriniai, urbanistiniai / architektūriniai);
• kompleksiniai draustiniai (kraštovaizdžio).
• Gali būti valstybiniai draustiniai, savivaldybių draustiniai ir draustiniai valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose.

Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. Paveldo objektai skirstomi į:

• gamtos paveldo objektus (geologinius, geomorfologinius, hidrogeologinius, hidrografinius, botaninius, zoologinius);
• kultūros paveldo objektus / nekilnojamąsias kultūros vertybes (archeologines, mitologines (sakralines) / istorines / memorialines, architektūrines / inžinerines, dailės).

Kompleksinės saugomos teritorijos

• Nacionaliniuose parkuose saugomas nacionalinės svarbos gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis, reprezentuojantis šalies etnokultūrinių sričių gamtos ir kultūros savitumus. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kom­pleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai.
• Regioniniuose parkuose saugomas gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingas regioninės svarbos kraštovaizdis ir ekosistemos. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai.
• Biosferos rezervatai skiriami tarptautinei biosferos po­kyčių stebėsenos (monitoringo) programai įgyvendinti ir gamtosaugos eksperimentams reprezentaciniuose natūraliuose gamtinių zonų kompleksuose bei juos supančiose teritorijose atlikti.
• Biosferos poligonai steigiami nacionalinei ir regioninei aplinkos stebėsenai (monitoringui) ypatingą geoekologinę svarbą turinčiose teritorijose.

Ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos – tai teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio gamtos ir kultūros vertybėms arba nei­giamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai. Šiai saugomų teritorijų kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos: bendrosios ekologinės apsaugos (kurortų, pajūrio, požeminio vandens vandenviečių, paviršinių vandens telkinių, intensyvaus karsto apsaugos), buferinės apsaugos (valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių, paveldo objektų), fizinės apsaugos (paveldo objektų), vizualinės apsaugos (paveldo objektų vizualinės).

Atkuriamosios apsaugos prioriteto (atkuriančios ir palaikančios) teritorijos – tai teritorijos, kuriose saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai. Joms priskiriami atkuriamieji ir genetiniai sklypai. Atkuriamieji sklypai skirti veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius. Genetiniai sklypai skirti sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.