Tarptautinės svarbos saugomos teritorijos Lietuvoje

Lietuvoje yra 4 vietovės, turinčios išskirtinę pasaulinę vertę ir įtrauktos į Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą: Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinis lankas.

• Vilniaus senamiestis (įrašymo metai: 1994). Vilnius yra vienas labiausiai į Rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriame akivaizdi stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Tai politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos. Miestas turėjo didžiulę įtaką Rytų Europos kultūros ir architektūros raidai. Vilniaus senamiestis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų ansamblius, turi gerai išlikusį viduramžiams būdingą gatvių tinklą ir natūralią aplinką.
• Kuršių nerija (šalys: Lietuva ir Rusijos Federacija, įrašymo metai: 2000). Ištįsusiame, 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio smėlio kopų pusiasalyje žmonės apsigyveno dar priešistoriniais laikais. Nepaliaujama žmogaus kova su vėjo ir vandens stichijomis sukūrė Kuršių nerijos kraštovaizdį, kuriame atsispindi kelis amžius vykdomas kopų tvirtinimas ir apželdinimas. XV a. visa Kuršių nerija buvo apaugusi miškais. Vėliau, žmonėms juos iškirtus, vėjo pustomas smėlis slinko skersai pusiasalio. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą. Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai yra unikalūs pasaulyje. Kuršių nerija yra darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys, kaip žmonės sugebėjo prisitaikyti prie gamtos jos nepažeisdami.
• Kernavės archeologinė vietovė (Kernavės kultūrinis rezervatas) (įrašymo metai: 2004). Kernavės kultūriniame rezervate saugoma tūkstančių metų žmonių gyvensenos raida regione. Kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, fortifikacinių įrengimų raidą (piliakalnių gynybinę sistemą). Kernavės archeologiniai paminklai reprezentuoja visas šiame regione egzistavusias archeologines kultūras nuo epipaleolito iki viduramžių. Ypač svarbus viduramžių (XIII–XIV a.) paveldas: miestas, kapinynas, penki piliakalniai. Viduramžių Kernavė buvo vienas svarbiausių to meto Lietuvos valstybės politinių ir ekonominių centrų, kuriame matome senosios Lietuvos kultūrą, tačiau jau gana smarkiai veikiamą krikščioniškosios Europos tradicijų.
• Struvės geodezinis lankas (šalys: Baltarusija, Estija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Moldova, Rusijos Federacija, Suomija, Švedija, Ukraina, įrašymo metai: 2005). Struvės geodezinis lankas – tai palei 26° 43‘ rytų ilgumos (Tartu observatorijos) dienovidį daugiau negu 2 820 km nusitęsusi trianguliacijos punktų virtinė nuo Arkties vandenyno (Hammerfest, Norvegija) iki Juodosios jūros (Izmail, Ukraina). Grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25° 20‘. Astronomas G. V. Struvė (1816–1855 m.) atliko pirmą tikslų tokio ilgio dienovidžio ruožo matavimą, kuris padėjo nustatyti Žemės dydį ir formą. Tai buvo svarbus žingsnis tolesniems topografiniams matavimams ir žemėlapiams sudaryti. Struvės lanką sudarė 258 pagrindiniai trikampiai ir 265 trianguliacijos punktai. Objektas, įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, susideda iš 34 pirminių punktų su savo originaliais žymenimis: gręžiniais uolose, geležiniais kryžiais ar obeliskais. Šiuo metu lankas kerta dešimties valstybių teritoriją. Lietuvoje šiam pasaulio paveldo objektui priskiriami 3 geodeziniai punktai: Gireišiai (Rokiškio r. sav.), Meškonys ir Paliepiukai (abu Vilniaus r. sav.).

Lietuva Ramsaro konvenciją ratifikavo 1993 m., pripažindama, kad pelkės ir vandenys yra svarbūs ekonominės, kultūrinės, mokslinės ir rekreacinės vertės ištekliai, kurių praradimas būtų nepataisomas, ir siekdama užkirsti kelią vis didėjančiam brovimuisi į šlapynes, įsipareigojo užtikrinti ilgalaikį jų augalijos ir gyvūnijos išsaugojimą, derinant toliaregišką nacionalinę politiką su tarptautiniais veiksmais.

7­-ios gamtiniu požiūriu ypač vertingos Lietuvos teritorijos įrašytos į Ramsaro saugomų tarptautinės reikšmės šlapynių sąrašą – tai Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtiniai rezervatai, dalis Žuvinto biosferos rezervato, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio­-Svylos­-Birvėtos šlapynių kompleksas.

• Čepkelių raistas (plotas – 11 227 ha) – viena didžiausių natūralių aukštapelkių Vidurio Europoje, unikali pelkė Baltijos regione. Šiame raiste telkiasi retos ir nykstančios rūšys, yra svarbių augalų ir gyvūnų populiacijų. Čepkelių raistas – svarbi migruojančių paukščių populiacijos poilsio vieta.
• Kamanos (plotas – 6 401 ha) – unikalus Lietuvoje gamtinis pelkių kompleksas, kuriame telkiasi retos ir nykstančios rūšys bei augalų bendrijos, yra svarbių augalų ir gyvūnų populiacijų. Taip pat svarbios migruojančių paukščių populiacijos poilsio vietos.
• Viešvilės pelkėje (plotas – 3 218 ha) telkiasi retos ir nykstan­čios rūšys, taip pat yra svarbių augalų ir gyvūnų populiacijų. Tai svarbi migruojančių paukščių poilsio vieta.
• Žuvinto gamtiniame komplekse (plotas – 7 500 ha) telkiasi retos ir nykstančios rūšys, yra svarbių augalų ir gyvūnų populiacijų. Čia renkasi daugiau kaip 20 tūkst. vandens paukščių ir daugiau kaip 1 proc. visų vienos vandens paukščių rūšies biogeografinės populiacijos individų.
• Nemuno delta (plotas – 28 952 ha) – itin vertingas ir unikalus gamtinis kompleksas Baltijos regione. Nemuno deltoje telkiasi retos ir nykstančios rūšys. Čia saugomos tarptautinės svarbos migruojančių paukščių poilsio vietos ir žiemavietės. Deltoje telkiasi daugiau kaip 20 tūkst. vandens paukščių ir daugiau kaip 1 % visų vienos vandens paukščių rūšies biogeografinės populiacijos individų. Nemuno delta – svarbiausias Lietuvoje saugomų praeivių žuvų migracijos kelias.
• Girutiškio pelkė (plotas – 1 402 ha). Tai aukštapelkės ir tarpi­nio tipo pelkių su ežerais ir aplinkiniais miškais kompleksas, saugomas Labanoro regioniniame parke, turintis gamtinio rezervato statusą. Jame aptinkama daugybė Lietuvoje ir pa­gal Buveinių direktyvą saugomų natūralių buveinių, augalų ir gyvūnų rūšių.
• Adutiškio­-Svylos­-Birvėtos šlapynių kompleksas (plotas – 6 881 ha) saugomas draustinyje, kuriam suteiktas „Natura 2000“ statusas. Vyrauja užmirkę beržynai, juodalksnynai, drebulynai ir eglynai. Jame yra ir žuvininkystės tvenkinių, atvirų aukštapelkių, upių, kanalų, ežerų. Penkios natūralios buveinės ir keletas retų augalų bei gyvūnų rūšių yra saugomos Buveinių direktyvos.

Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – tai Europos svarbos saugomų teritorijų tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių bei kitų rūšių apsaugai svarbių teritorijų. Jis skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralias buveines, gyvūnų ir augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje. „Natura 2000“ teritorijos steigiamos pagal dvi Europos Sąjungos direktyvas (Paukščių ir Buveinių direktyvą).

Bendras „Natura 2000“ teritorijų plotas Lietuvoje (atsižvelgus į Buveinių ir Paukščių apsaugai svarbių teritorijų plotų dalių sutapimą) 2019 m. pabaigoje buvo 967 223 ha arba apie 14,8 % Lietuvos teritorijos.

Lietuvoje yra 84 Paukščių apsaugai svarbios teritorijos. 2019 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 284 vietovės, atitinkančios natūralių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus. Jos įrašytos į sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai. 208 teritorijoms jau suteiktas buveinių apsaugai svarbių teritorijų statusas.

„Natura 2000“ teritorijų tinklas maksimaliai integruojamas į nacionalinių saugomų teritorijų sistemą. Šiuo metu „Natura 2000“ teritorijų statusas daugiausia yra suteiktas esamoms saugomoms teritorijoms (rezervatams, draustiniams, nacionaliniams ir regioniniams parkams, biosferos rezervatui, biosferos poligonams, kt.) arba jų dalims.