Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Tarnyba) gerbia Jūsų teisę į privatumą ir asmens duomenų apsaugą, todėl tvarkydama Jūsų asmens duomenis laikosi teisėtumo ir sąžiningumo bei kitų principų.
Plačiau
Apie IV a. rytinėje Lietuvos dalyje nusistovėjo paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Vienose iš jų laidota trumpiau, o kitose, kaip, pavyzdžiui, Degsnės — Labotiškių pilkapyne, net apie 700 — 800 metų (nuo IV a. pabaigos iki XII — XIII a.). Taip per kelis šimtmečius ir atsirado keletą ha apėmusios kapinės, kuriose buvo iki poros šimtų pilkapių. Pilkapiai yra vienas iš būdingiausių senovės paminklų rytinėje Lietuvos dalyje. Nors daugelį sunaikino plūgas ir smalsuoliai kasinėdami, bet nemaža jų yra dar išlikę, ypač miškuose. Žmonės dabar pilkapius vadina guronais, kuronais (iš rusų „kurgan” ir lenkų ,,kurhan”) ir laiko švedų arba prancūzų kapais, nes iš jų dažnai iškasa arklių kaulų ir keistų senoviškų ginklų.
XII — XIII a. paprotys pilti pilkapius ėmė nykti. Visoje Lietuvoje mirusiuosius sudegintus imta laidoti žemėje iškastose duobutėse.
Veliankos-Žingių pilkapynai yra ne švedų ar prancūzų karių kapai, ne mūšyje žuvusių karių kapai, o senovės lietuvių kapinės.
1998 m. ištirti 5 pilkapiai. Jie buvo be akmenų vainikų. Viename pilkapyje aptikti 3 degintiniai kapai, trijuose pilkapiuose – po vieną degintinį kapą, viename – simbolinis kapas. Tik vienas kapas buvo su įkapėmis – geležiniu pentiniu, siauraašmeniu kirviu, įmoviniu ietigaliu, diržo sagtimi, peiliu ir kt. Pilkapynai datuojami I tūkst. II puse – XII a. Jų sampilai nuo 4 iki 15 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio.
Žingių stovyklavietėje 2017-2018 m. archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Žingiuose buvo mezolitu (9 500 – 5 500 m. pr. Kr.) – neolitu (viduriniojo (4 000 – 3 000 m. pr. Kr.) – vėlyvojo (3 000 – 2 000 m. pr. Kr.)) datuojama gyvenvietė. Tyrimai rodo, kad Žingiuose ankstyvajame mezolite buvo apsistojusios Svidrų ir Kundos (Pulli) kultūros atstovai.
Vykdant kasinėjimus surasta įvairios formos dėmių, kurios po atliktų tyrimų interpretuotos, kaip buvusių pastatų ir židinių vietos. Taip pat rasti titnago dirbiniai, strėlių antgaliai, akmeninis šlifuotas kirvelis ir kiti radiniai rodo intensyvų gyvenimą prie Asvejos ežero, kuris prasidėjo dar nuo akmens amžiaus laikotarpio.
Nepritaikyta lankyti žmonėms su judėjimo negalia.
