Apie kalno pavadinimą sklando legendos, kad čia nuolat ilsėdavosi skrendančios žąsys, o apie jo gelmes pasakojama, kad ten velniai gyvena ir pragaro katilus verda. Tai įrodo ant kalno esanti skylė, prie kurios žmonės kasdien rasdavę po svarą anglių. Labiausiai Žąsūgalą išgarsino M. Valančius savo „Palangos Juzėje“: ,,keliaudamas per pušyną, įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolio, Pavandenio, Luokės ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi, aš bežiopsodamas su savo klumpiais šliūkšt paslydau, žlakt išvirtau, tabalai tabalai, bir bir nuo skardžio rietėjau, medeliai, girdi, rietant trakš trakš lūžo. Mano klumpiai, nusmukę nuo kojų, brabrakš brabrakš kaži kur rietėjo, brylius skliust nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties nepervėrė. Rasi būčiau ir smerčiop užsimušęs, nes ir šonai traškėjo, kad rietėdamas būčiau capt nenusitvėręs augančio alksnio. Vos gilmėj pakalnės, ai ai stenėdamas ir aičiodamas, capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: „Kad tu prapultum ir kalnu nebuvęs! Kad tu būtum seniai nugriuvęs!“... Iki XIV a. Žąsūgala priklausė kuršiškai Ceklio žemei, pats kalno pavadinimas taip pat – kuršiškas. Spėjama, kad šalia kalno buvo nemaža gyvenvietė (pavadinta Baltininkais), o pats kalnas buvo įtvirtintas ir atliko gynybines arba sargėkalnio funkcijas. Žąsūgalos apylinkėse daug lankomų objektų: Sėbų piliakalnis, senkapiai, I-jo pasaulinio karo rusų kareivių kapai, Sėbų kaimo koplytėlės, šešiolikamienė liepa, ąžuolas, nuostabūs Virvytės upės slėniai, Baltininkų malūnas. Kalno aukštis 210 m. Nuo jo atsiveria puikūs Žemaičių aukštumos vaizdai, Virvytės slėnis.