Takas vingiuoja Nemuno išskaptuotu Škėvonių gūbriu*.

Unikalus Škėvonių gūbrys tęsiasi beveik 3 km. Beje, dalis gūbrio sunaikinta, kai pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras.

Siauriausioje vietoje gūbrio plotis mažiau nei 100 m, o plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m. Jo paviršius nelygus, yra negilių daubų. 

Toje vietoje, kur Nemuno vandenys intensyviai ardė gūbrio šlaitą, susiformavo 31 m aukščio ir daugiau nei 0,5 km ilgio atodanga. Joje ryškūs dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečių nuogulų sluoksniai. Vidurinėje atodangos dalyje yra gilus ir platus erozinis įrėžis. Čia šlaitas nuožulnesnis negu ten, kur stūkso stačios moreninio priemolio sienos. Ant atodangos yra regykla, nuo kurios atsiveria įspūdingi Nemuno ir jo slėnio vaizdai. Atodanga geriausia grožėtis plaukiant Nemunu arba nuo kito upės kranto, iš Giraitiškės poilsiavietės.

Gūbrio įsaulyje esančioje panemunės pievoje gyvena labai retos stepinių drugių rūšys: raudonžiedis marguolis (Zygaena ephialtes), pietinis marguolis (Zygaena angelicae) ir stepinis melsvys (Polyommates coridon).

*^{Gūbrys (erozinis palikuonis) – tai gana siaura ir ilga teigiama stačiašlaitė reljefo forma slėnyje, sudaryta paviršinio vandens erozijos, vandens ardomosios veiklos; primena „salą" sausumoje.}