Prie senojo Kurtuvėnų vieškelio, kuriuo kadaise į Šiaulius dardėdavo vežimai, rikiuojasi šimtamečių uosių eilė. Kai kurie medžiai jau pasiligoję ar net visai nudžiūvę. Pats storiausias šioje draugijoje yra dvikamienis milžinas. Jo pagrindo apimtis – 4,6 metro, skersmuo – 1,5 metro. 

Yra žinoma, kad XIX-to amžiaus pirmoje pusėje Lietuvoje augo „stebuklingas“ dvikamienis uosis (tiesa, ne šis). Tikėta, kad pralindus tarp jo kamienų galima išgyti nuo įvairių ligų. Pasveikusieji uosiui dosniai aukodavo. Baltų ir skandinavų mituose teigiama, kad uosis kilęs iš žmogaus, kurį dievai pavertė medžiu. Mūsų protėviai labai vertino uosines strėles, nes jos buvo labai taiklios. Meškų medžioklei tikdavo tik uosinės ietys. 

Iš visų Lietuvoje augančių medžių uosis yra pats reikliausias dirvožemiui. Uosynai daugiausia išplitę Vidurio lygumoje, nes mėgsta drėgną ir kalkingą priemolį. Kurtuvėnų regioniniame parke, kur vyrauja smėlis ir priesmėlis, tėra trys hektarai uosynų. Atskiromis grupelėmis augantys stambūs uosiai saugomi kaip kertinės miško buveinės. Ir ant storojo Skaudvilių uosio žievės galima rasti retų mažyčių kerpių: gelsvųjų bacidijų, baltųjų akrokordijų, šerkšnuotųjų brylyčių.