Senovės kulto vieta yra Eiškūno upelio kairiajame krante, šalia Mosėdžio kelio. Ją ženklina 35 m atstumu vienas nuo kito gulintys du apeiginiai akmenys. Geriausiai išsilaikė pietinėje dalyje esantis akmuo su dubeniu. Jis rausvo, stambaus grūdėtumo granito, apskritas, apskaldytais šonais, 1,1-1,2 m skersmens, 60 cm aukščio. Viršutinė plokštuma glotni, žemėja į vieną pusę, ties jos viduriu iškaltas netaisyklingo apskritimo pavidalo 50 cm skersmens ir 7-8 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir statmenomis sienelėmis. Kitas panašaus granito, suapvalintas, apskaldytais šonais ir plokštuma, apie 1,2 m skersmens akmuo guli duobėje. Tyrinėjant aplinką nustatyta, kad abu akmenys yra senųjų šventyklų aukurai, stovėję ant nedidelių akmenų postamentų prie ugniakurų duobių, išgrįstų rausvo granito nuoskalomis. Kulto vieta naudota nuo I tūkst. iki XV–XVII a. Naikinant šventyklą, pirmasis akmuo buvo įverstas dubeniu žemyn į ugniavietę, o kito akmens viršutinė dalis su dubeniu suskaldyta. Abu akmenys užpilti žemėmis. Archeologinių tyrimų metu 1971 m. jie buvo atkasti, o akmuo su dubeniu pastatytas pirminėje savo vietoje.