Salanto upės slėnyje įsikūręs Salantų miestas mena dar tuos laikus, kai buvo vadinamas Skilandžiais, kurie pirmąkart paminėti 1556 m. XVII a. Skilandžiai tapo svarbia prekybos kelių kryžkele. Tai padėjo kaimui greitai peraugti į miestelį, kuris nuo 1638 m. vadinamas Salantais. Miesto plano struktūra radialinė, susiformavusi XVI a. antroje – XX a. pirmoje pusėje. Po 1926 m. gaisro Salantų miestelis perplanuotas. Pagrindinis miesto architektūrinis akcentas – 1906–1911 m. išmūryta neogotikinė, dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (architektas K. E. Strandmanas). Jos šventoriuje palaidoti prelatai P. Urbonavičius ir A. Simaitis, kanauninkas K. Genys. Priešais bažnyčią stovi V. Orvydo 1989 m. pastatytas paminklas lietuvių tautos kančioms atminti, o už bažnyčios rymo 1930 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas (atstatytas 1989 m.). Šalia jo ošiančiame parke nuo XVI a. buvo įsikūręs Salantų dvaras. Jo savininkas M. Pasamovskis 1630 m. Salantuose pastatė pirmąją bažnyčią., o didikai Vainos 1667 m. įsteigė parapinę mokyklą. Manoma, kad dar nuo senojo dvaro parko įkūrimo laikų čia auga storiausias kaštonas Lietuvoje. Salantų miestelis nuo seno garsėja savo ypatingu „Salantų pyragu“, kurį įvertinto, pripažino ir pamėgo net patys didieji gurmanai. Taip pat garsi šiame krašte ir Mindaugo Ivanausko sodyba, su savo egzotinių kraštų paukščių ir gyvūnų kolekcija.