Belmonto vietovardis kilęs iš italų kalbos žodžių junginio „bello monte“ ir reiškia „gražus kalnas“. Tikrasis malūno vardas yra Prancūziškasis. XIX a. pradžioje prancūzas Karolis Devimas išsinuomojo iš Vilniaus miesto valdybos žemės sklypą prie Vilnios upės ir pastatė jame mūrinį vandens malūną bei pagalbinį pastatą. Kadangi pusė pagalbinio pastato buvo nenaudojama, savininkas įrengė jame smuklę. Malūno savininkui nelabai sekėsi tvarkytis, jis greitai įsiskolino, nebemokėjo nuomos mokesčių. Malūnas su pagalbiniu pastatu ir žemės sklypu atitekdavo vis kitiems šeimininkams, tačiau žmonių atmintyje išliko pirmąjį savininką menantis malūno pavadinimas – Prancūziškasis. Malūnas ilgus metus išlaikė savo pradinę funkciją – jame ir po Antrojo pasaulinio karo buvo malami grūdai. Visais laikais buvo kruopščiai prižiūrima malūno ratams sukti pastatyta vandens užtvanka ir virš jos įrengtas tiltas. Nuo seno vilniečiai mėgo čia poilsiauti, nes Belmontas buvo toli nuo miesto triukšmo. Dabar vilniečius traukia Belmonto malūne ir greta jo įkurtas pramogų ir poilsio centras bei užtvanka su kriokliais.