Pažaislio vienuolyno ansamblis – vienas vertingiausių XVII a. Lietuvoje ir Rytų Europoje sakralinių baroko statinių. Ansamblio fundatorius, XVII a. vid. LDK Didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas šią vietovę pavadino Mons Pacis (Taikos/Ramybės Kalnas), taip norėdamas įamžinti ir savo vardą, ir pranašaudamas kuriamos ramybės oazės likimą. Ansamblio branduolys – bažnyčia – originalus kūrinys su fasade dominuojančiu šešiakampiu kupolu, kampiniais bokštais. Ansamblio pastatuose apie 140 įvairaus didumo freskų. Vienuolynas nuo seno garsėja tikinčiųjų ypač garbinamu „Kamaldulių Dievo motinos“ paveikslu, viena garbingiausių XVII a. relikvijų. Pažaislio vienuolyno ansamblio dermė reiškiasi ne tik per architektūrą, tapybą ir skulptūrą. Pirmiausia unikali pati Pažaislio vienuolyno integracija į vietovę. Vienuolyno forma (pastatų ir želdinių išdėstymas erdvėje) primena kamaldulių herbą, vaizduojantį du balandžius, geriančius iš vienos taurės. Natūroje taurės formą primena ilga alėja tarp Didžiųjų ir Šventųjų vartų ir pats šventorius, o iš abiejų pusių prigludę baltais žiedais pavasarį prasiskleidžiantys sodai – tai tarsi du iš vienos taurės geriantys balandžiai. Įdomi ir aplinkinė Pažaislio gamta: netoliese auga storiausias Kauno miesto ąžuolas, o kito jo pirmtako vietą žymi skulptoriaus J. Šlivinsko sukurtas metalinis „metraštis“, kuriame išraižytas galiūno skerspjūvis ir ant simbolinių kamieno rievių sužymėtos svarbiausios medžio gyvavimo periodą apimančios Lietuvos istorijos datos.