Piliakalnis įrengtas lietuvių genties žemėse, Strėvos upės dešiniajame krante esančiame iškyšulyje. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Strėva, o iš pietvakarių, vakarų ir rytų supa upės slėnio daubos. Aukštumoje į šiaurės vakarus nuo piliakalnio egzistavo papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas X–XIV a. Spėjama, kad šiame piliakalnyje stovėjusi medinė Strėvos pilis, greta kurios 1348 m. vasario 2 d. įvykęs žymusis Strėvos mūšis – vienas skaudžiausių XIV a. lietuvių karinių pralaimėjimų. Šiame mūšyje Algirdo ir Kęstučio kariuomenės pralaimėjo Vokiečių ordinui. Mūšio liudininke tapusiai Strėvos piliai buvo lemta stovėti dar beveik 20 metų. 1368 m. kryžiuočių sudeginta pilis nebebuvo atstatyta. Pasakojama, kad čia 1812 m. stovyklavusi ir prancūzų kariuomenė, todėl piliakalnis dar vadinamas Napoleono kalnu.