Kartenos piliakalnis įrengtas kairiajame Minijos krante priešais miestelį stūksančioje aukštumoje. Jis datuojamas VIII–XIII a., vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu. Legenda byloja, kad ant kalno prie Kartenos didelė pilis stovėjusi, ją valdęs Žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą, tų kovų metu atsiradęs ir Kartenos vardas. Sykį nesutardami kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, švedai ir rusai susikovę tarpusavy. Nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena. Manoma, kad IX–XIII a. Kartena buvo svarbus kuršių Cėklio žemės gynybinis ir administracinis centras. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, tačiau XIII a. viduryje ji nesugebėjo atlaikyti kryžiuočių puolimo. Kuršo vyskupui ir Livonojos ordino magistrui besidalinant užkariautas žemes, 1253 m. pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta Kartena (Cartine).