Vaizdingame Minijos upės slėnyje įsikūręs Kartenos miestelis bei jo apylinkės menamos jau nuo 1253 m., kai pirmą kartą paminėta Kartenos pilis, stovėjusi ant piliakalnio. Nuo XVI a. žinomas Kartenos dvaras, valsčius. Juos XVII a. valdė Sapiegos, pastatę 1634 m. pirmąją bažnyčią, o 1639 m. įkūrę mokyklą. Čia stovi nuo XVIII a. pabaigos išlikusi smuklė. Miestelį puošia Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1875 m. Tai vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė bažnyčia. Greta Kartenos piliakalnio, kairiajame Minijos krante, Abakų kaimo pakraštyje nuo seno garsėja Kartenos Lurdas. Čia yra akmenų mūro Lurdo grota su Švč. Lurdo Marijos skulptūra. Sakoma, kad prieš ją esančio šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių. 1922 m. šioje šventa laikomoje vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia (K. Navirauskas), kurioje kiekvienų metų rugsėjo 8 d. vyksta pamaldos. Prie pat Kartenos esančio Gintarų kaimo žemėse (kitaip dar vadinamose Senąja Kartena) stūkso Vyšnių kalnas. Ant jo I tūkstantmetyje stovėjo medinė pilis, o XVI–XVII a. – Senosios Kartenos dvaras. Iš pietų sodybą supo trys tvenkiniai. Minijos slėnyje stovėjo vandens malūnas. Dvarui sudegus, senąją dvarvietę ilgus šimtmečius ženklino joje augusios vešlios vyšnios, davusios kalvai Vyšnių kalno vardą. Buvusios Gintarų dvarvietės papėdėje išliko II a. prieš Kr. – XIII a. Gintarų kapinynas, o kitame aukštumos gale stūkso vienas didžiausių ir gražiausių šioje apylinkėje Martynaičių piliakalnis, datuojamas VIII–XIII a.