Daugybė mažų kalvelių vidury miško atrodo neįprastai, bet tai ne gamtos, o žmogaus sukurta. 

Pilkapiai - tai prieš keliolika šimtmečių čia gyvenusių genčių kapai. Pirmieji pilkapiai pasirodė II tūkst. pr. Kr. Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje. IV a. Rytų Lietuvoje išnykus brūkšniuotosios keramikos kultūrai, susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Ankstyvuosiuose šios kultūros pilkapiuose mirusieji dar laidoti nedeginti. Deginimo paprotys Rytų Lietuvoje ėmė plisti IV- V a. sandūroje. Šis paprotys atėjo iš sūduvių – jotvingių žemių. Nuo VI a. pr. mirusiųjų deginimo bei laidojimo pilkapiuose paprotys visoje Rytų Lietuvoje jau vyravo ir išliko iki XIII a. Pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais aptinkami ir tose pačiose grupėse kaip ir su nedegintų mirusiųjų. Jie pilti iš smėlio, pagrinde randamas smulkių degėsių sluoksnelis rodo atliktas ugnies apeigas. Sampilą V – VI a. supa akmenų vainikas, kartais dar ir kelios įvairaus dydžio duobės. Vainikas dažnai sukrautas iš įvairaus dydžio akmenų, kartais sudėtos kelios jų eilės. Nuo VII a. pradžios pilkapiai su akmenų vainikais yra reta išimtis, bet išlieka iki pat X – XI a. 
Pilkapiai su sudegintų žmonių kapais yra įvairaus dydžio – dažniausiai nuo 4–5 iki 12–14 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio, bet pasitaiko ir žymiai didesnių. Grupės įvairaus dydžio – nuo kelių pilkapių iki pilkapynų, turinčių kelis šimtus sampilų, kuriuose laidota keletą šimtmečių. Grupės apima po kelis ar keliolika hektarų. Beveik visi jie išliko miškuose, o dirbamuose laukuose atsidūrusios grupės buvo sunaikintos. 
Pilkapiuose buvo užkasami iš laužavietės atnešti sudegintojo kaulai. Palaikai užkasti duobutėje po sampilu ar įvairiose sampilo vietose. V – VI a. dažniausiai laidota po 1-2 sudegintuosius, o vėliau – 7-8. Dalis pilkapių yra visai be kapų. Kartu su sudegusiais kaulais – šalia jų ar ant jų – sudedamos įkapės – nedegintos arba apdegusios, kai kur su mirusiaisiais laidoti žirgai.   
Stambiausiai apylinkių pilkapynas – Jutonių. Čia ir dabar yra apie 110 pilkapių. Tai įvairaus dydžio ir aukščio žemės sampilai. Didžiausieji yra apie 2 m aukščio ir keliolikos metrų skersmens. Mažieji – vos 50-60 cm aukščio ir 5-6 m skersmens. Daugelio pagrindus juosia grioviai. Visuose rasta degėsių, dviejuose – degintų žmogaus ir gyvulio kaulų, o viename – 2.5 m skersmens, 1.1 m gylio duobė su medienos ir degėsių liekanomis. Pilkapiai datuojami IX-XII a.

Pro pilkapius eina vieškelis. Galima pilkapius pamatyti neišlipus iš automobilio. Žmonėms su judėjimo negalia lankyti nepritaikytas.