Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Tarnyba) gerbia Jūsų teisę į privatumą ir asmens duomenų apsaugą, todėl tvarkydama Jūsų asmens duomenis laikosi teisėtumo ir sąžiningumo bei kitų principų.
Būtini slapukai įgalina pagrindines tinklapio funkcijas.Svetainė negali tinkamai veikti be šių slapukų, juos galima išjungti tik pakeitus naršyklės nuostatas.
Statistikos slapukai
Analitiniai slapukai padeda mums tobulinti mūsų tinklalapį, renkant ir pateikiant informaciją apie jo naudojimą.
Imbarės piliakalnis – vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių. Salanto ir Pilsupio santakoje žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X–XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo miesto bruožų. Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmą kartą paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260–1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI–XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad vietovė pavadinta pilies valdovo dukters Imbarės vardu.