Imbarės piliakalnis – vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių. Salanto ir Pilsupio santakoje žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X–XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo miesto bruožų. Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmą kartą paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260–1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI–XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad vietovė pavadinta pilies valdovo dukters Imbarės vardu.