Gurakalnės pažintinis takas skirtas patirti ir susipažinti su aukštapelke – paskutiniu pelkių raidos tarpsniu ir susipažinti su joje augančiais augalais. Lietuvoje aukštapelkės sudaro apie 20% visų pelkių ploto. 

Žmonėms su judėjimo negalia lankyti nepritaikytas.
Automobilių stovėjimo aikštelės nėra.

Ramybės oazė – Gurakalnės aukštapelkė, apsupta brandaus miško šlaitų, kurioje galima sutikti ant kiminų besišildančius driežiukus ir žalčius. Auga mėsėdžiai augalai - Saulašarės ir tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai: gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), kiminai, švyliai, spanguolės, pelkiniai žinginiai. Per pelkę įrengtas medinis takas, leidžiantis iš arčiau pažinti čia augančius augalus. 

Pelkės – viena svarbiausių Lietuvos kraštovaizdžio dalių. Kartu tai yra bene labiausiai ignoruojamas, nykstantis mūsų šalies gamtos elementas, nežiūrint ypatingos ekologinės ir estetinės reikšmės. Iki žmogaus veiklos pelkės Lietuvoje užėmė, įvairiais duomenimis, iki 20 proc. teritorijos. Šiandien jų tėra tik apie 2 proc., ir šis plotas toliau mažėja. Priežastys – sausinimas, durpių eksploatacija, klimato kaita.

Aukštapelkė – ežerų ir žemapelkių duburiuose susidariusi pelkė, kurios centrinė dalis yra iškilusi aukščiau už pakraščius. Aukštapelkes maitina tiktai krituliai, tad mineralinių medžiagų yra labai mažai ir jos vadinamos oligotrofinėmis. Jų paviršius dažnai išgaubtas t. y. centrinė dalis yra aukštesnė nei pakraščiai, kuriuose kaupiasi sekli vandens juosta – lagas. Dėl aukštapelkėse besikaupiančios kiminų dangos susidaro durpės, todėl šio tipo pelkės dažnai paverčiamos durpynais.

Gurakalnės pelkės pažintinio tako medinės infrastruktūros daliai reikia remonto. Šiuo metu ruošiamės jį tvarkyti, tad eidami taku būkite atsargūs.