Gilią Salantų senovę mena pro miestelį vingiuojančio Salanto slėnyje stūksanti kalva, vadinama Gaidžio kalnu. Ji tokį vardą gavusi, esą, todėl, kad seniau praeivius vakarais baidydavęs iš kalvos sklindantis šaižus gaidžio giedojimas. Jis nurimęs tik pastačius ant kalvos koplytėlę. Pasak kitų pasakojimų, koplytėlės vietoje stovėjusi senoji Skilandžių (Salantų) bažnyčia. Koplytelei sunykus, šalia buvusios plytinės savininkas Juozas Pabrėža tarpukariu išmūrijo gražią neogotikinę koplyčią. Sovietmečiu koplyčia buvo apgriauta. 1988 m. ją atstatė akmens skulptorius Vilius Orvydas (br. Gabrielius OFS), viduje įrengęs altorių su skulptūrine kompozicija „Ave Marija“. Kita legenda mena, kad senovėje čia gyveno vaidilutės, auginusios žalčius Alkos kalno dievo Pilvyčio (Pilnyčio) šventyklai. Šis dievas labai mėgo skilandžius, todėl apylinkės žmonės nešė juos vaidilutėms. Esą todėl to vietovę pradėta vadinti Skilandžiais. Pirmąkart šis vardas paminėtas 1556 m., o vietovėje išaugusį miestelį apie 1640 m. pradėta vadinti Salantais. Archeologai kalvos pietvakarinėje dalyje aptiko priešistorines kapines – pilkapyną, kurį mena trejetas išlikusių pilkakpių. Didžiojo pilkapio tyrinėjimai parodė, kad jį sudaro 2 koncentriniai, 5 m ir 10 m skersmens vainikai, virš kurių supiltas smėlio ir akmenų sampilas. Tarp vainikų pilkapyje atidengti 4 nedideli, ovalo pavidalo vainikėliai, kuriuose surasta degintų žmonių kapų ir nedidelių lipdytų molio puodelių. Pilkapiuose mirusieji laidoti IV–I a. pr. Kr. Manoma, kad šiaurinėje kalvos dalyje, kurios nemaža dalis nukasta, veikė vėlesnės kapinės – I tūkstantmečio kapinynas. Rytinėje Gaidžio kalno papėdėje guli akmuo nulyginta plokštuma, siejamas su senojo tikėjimo kulto apeigomis. Kitas apeiginis akmuo, plokštuma apverstas į apačią, guli netoliese esančioje akmenų krūvoje. Taip pat pasakojama, kad Gaidžio kalne yra didelis akmuo, kurį velnias nešęs Salantų bažnyčios durims užversti ir anksti rytą gaidžiui užgiedojus čia pametęs.