Šalia Salantų, plačiame ir pelkėtame Erlos slėnyje, ties santaka su Alkupiu stūkso didžiulė moreninė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kanu (rečiau – Aukos kalnu, Šventimų kalnu). Šiaurės vakarinėje jos dalyje augo senas, Šventuoju vadinamas ąžuolas (nupjautas 2003 m.). Netoli jo, kalvos papėdėje guli apeiginis akmuo su dubeniu, vadinamas Aukuro akmeniu, o iš aukšto šlaito trykšta šaltinis, tekantis link pietvakarine papėde tekančio Alkupio. Manoma, kad I tūkstantmetyje–II tūkstantmečio I pusėje ant kalvos veikė alkas (žem. alka) – senojo lietuvių tikėjimo šventykla, kuri buvusi atnaujinta XVI a. II pusėje–XVII a. pradžioje, vykstant priešpriešai tarp protestantiškos reformacijos ir katalikybės. Pasakojama, kad šventykla veikė vakarinėje alkakalnio dalyje, kur po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, saugoma vaidilučių, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyvenęs žynys. Šventykla buvo skirta dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui), o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios ir auginusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje. Po Šventuoju ąžuolu buvo aukojamos aukas dievams. Šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių, daugiausia naudojamas akių ligoms gydyti. Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Žemaitijoje neleido užgesinti amžinosios ugnies: neturėdamos ginklų, į prijuostes prisipylusios pelenų jos gynėsi nuo ugnį užgesinti atvykusių kareivių, pildamos jiems į akis pelenus, o ugnį užgesinus, jos nežinia kur išėjusios. Krikščionybei įsigalėjus, Joninių naktį ant aukuro akmens Salantų apylinkės jaunimas kūrendavo laužus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš kalvos pietrytinio galo buvo pradėta kasti žvyrą kaimo keliui. Pasakojama, kad žvyrduobėse žmonės rado žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių. Radus žmogaus kaukolę, darbai buvę nutraukti, o ant kalno pastatytas stogastulpis. Tautosakoje išliko daugiau įvairių padavimų apie alkakalnį. Jie pasakoja, kad kalnas senų senovėje buvęs sala, stūksojusi vidury ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva. Kalną supylę kareiviai švedai, kurie čia apsigyveno ir apylinkėje plėšikavo. Užpykusios žemaitės moterys juos išžudė. Traukdamiesi iš Lietuvos, kalne švedai užkasė auksą, o kaip ženklą pasodino toje vietoje ąžuolą. Esą, kalno viduje esanti senovės bažnyčia, į kurią veda požeminis kelias. Aiškinama, kad Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones, kad kalnas vadinamas Alka todėl, kad čia nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės.