Pilkapiai - tai prieš keliolika šimtmečių čia gyvenusių genčių kapai. Pirmieji pilkapiai pasirodė II tūkst. pr. Kr. Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje. IV a. Rytų Lietuvoje išnykus brūkšniuotosios keramikos kultūrai, susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Ankstyvuosiuose šios kultūros pilkapiuose mirusieji dar laidoti nedeginti. Deginimo paprotys Rytų Lietuvoje ėmė plisti IV- V a. sandūroje. Šis paprotys atėjo iš sūduvių – jotvingių žemių. Nuo VI a. pr. mirusiųjų deginimo bei laidojimo pilkapiuose paprotys visoje Rytų Lietuvoje jau vyravo ir išliko iki XIII a. Pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais aptinkami ir tose pačiose grupėse kaip ir su nedegintų mirusiųjų. Jie pilti iš smėlio, pagrinde randamas smulkių degėsių sluoksnelis rodo atliktas ugnies apeigas. Sampilą V – VI a. supa akmenų vainikas, kartais dar ir kelios įvairaus dydžio duobės. Vainikas dažnai sukrautas iš įvairaus dydžio akmenų, kartais sudėtos kelios jų eilės. Nuo VII a. pradžios pilkapiai su akmenų vainikais yra reta išimtis, bet išlieka iki pat X – XI a. 
Pilkapiai su sudegintų žmonių kapais yra įvairaus dydžio – dažniausiai nuo 4–5 iki 12–14 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio, bet pasitaiko ir žymiai didesnių. Grupės įvairaus dydžio – nuo kelių pilkapių iki pilkapynų, turinčių kelis šimtus sampilų, kuriuose laidota keletą šimtmečių. Grupės apima po kelis ar keliolika hektarų. Beveik visi jie išliko miškuose, o dirbamuose laukuose atsidūrusios grupės buvo sunaikintos. 
Pilkapiuose buvo užkasami iš laužavietės atnešti sudegintojo kaulai. Palaikai užkasti duobutėje po sampilu ar įvairiose sampilo vietose. V – VI a. dažniausiai laidota po 1-2 sudegintuosius, o vėliau – 7-8. Dalis pilkapių yra visai be kapų. Kartu su sudegusiais kaulais – šalia jų ar ant jų – sudedamos įkapės – nedegintos arba apdegusios, kai kur su mirusiaisiais laidoti žirgai.   

Vietiniai žmonės pasakoja, kad čia būta karo su švedais, jie pilkapius laiko švedų apkasais arba prancūzų-švedų kapais, bet iš tikro, tai yra Labotiškių, Degsnės I-asis pilkapynas, kuris yra datuojamas IX–XII a, o II-asis V–IX a. Vaikščiodami po mišką, apžiūrėdami pilkapyną, vieną ir kitą jo grupę, specialistai pastebėjo, kad tarp jų yra dar trečios pilkapių grupės žymės. Todėl iš esmės tai – vienas stambus pilkapynas, kuris tęsiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 800-900 metrų. Vakarinis jo galas remiasi į Labatiškių, o rytinis – į Laumikonių kaimo laukus. Dalis pilkapių buvo ariami, kai kuriuose iškastos duobės.
1970 m. archeologas Adolfas Tautavičius tyrinėjo 18 pilkapių. Tyrimų metu rado 6 griautinius ir 3 degintinius žmonių palaidojimus bei 3 griautinius ir vieną degintinį žirgo kapą.
Visi minėti radiniai rodo, kad vakarinėje Degs­nės — Labotiškių pilkapyno dalyje mirusieji laidoti su­deginti. Jiems į kapus retai kada dėta metalinių papuo­šalų, ginklų ar įrankių, bet kartu su vyru dažnai laido­tas ir jo žirgas tame pačiame ar greta supiltame pilka­pyje. Iš pradžių žirgai laidoti nedeginti, o vėliau — su­deginti.
Iki mūsų dienų išliko apie 70 pilkapių. Jų sampilai 6-10 m skersmens, 0,2-1,5 m aukščio. Atstumai tarp pilkapių nuo 2 iki 25 m. 

Nepritaikyta lankyti žmonėms judėjimo negalia.