Apie IV a. rytinėje Lietuvos dalyje nusistovėjo pa­protys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Vienose iš jų laidota trumpiau, o kitose, kaip, pavyzdžiui, Degsnės — Labotiškių pilkapyne, net apie 700 — 800 metų (nuo IV a. pabaigos iki XII — XIII a.). Taip per kelis šimtmečius ir atsirado keletą ha apėmusios kapinės, kuriose buvo iki poros šimtų pilkapių. Pilkapiai yra vienas iš būdingiausių senovės paminklų rytinėje Lietu­vos dalyje. Nors daugelį sunaikino plūgas ir smal­suoliai kasinėdami, bet nemaža jų yra dar išlikę, ypač miškuose. Žmonės dabar pilkapius vadina guronais, kuronais (iš rusų „kurgan” ir lenkų ,,kurhan”) ir laiko švedų arba prancūzų kapais, nes iš jų dažnai iška­sa arklių kaulų ir keistų senoviškų ginklų. XII — XIII a. paprotys pilti pilkapius ėmė nykti. Vi­soje Lietuvoje mirusiuosius sudegintus imta laidoti že­mėje iškastose duobutėse. 

I tūkst. vidurį mena abiejose ežero pusėse išsidėstę Žingių pilkapynai. Iš viso juose priskaičiuojama daugiau kaip 180 pilkapių. Jų sampilai nuo 4 iki 15 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio. Archeologinių tyrinėjimų metu atidengti degintiniai žmonių ir griautinis žirgo palaidojimai su įkapėmis. 

Žingių stovyklavietėje 2017-2018 m. archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Žingiuose buvo mezolitu (9 500 – 5 500 m. pr. Kr.) – neolitu (viduriniojo (4 000 – 3 000 m. pr. Kr.) – vėlyvojo (3 000 – 2 000 m. pr. Kr.)) datuojama gyvenvietė. Tyrimai rodo, kad Žingiuose ankstyvajame mezolite buvo apsistojusios Svidrų ir Kundos (Pulli) kultūros atstovai.

Vykdant kasinėjimus surasta įvairios formos dėmių, kurios po atliktų tyrimų interpretuotos, kaip buvusių pastatų ir židinių vietos. Taip pat rasti titnago dirbiniai, strėlių antgaliai, akmeninis šlifuotas kirvelis ir kiti radiniai rodo intensyvų gyvenimą prie Asvejos ežero, kuris prasidėjo dar nuo akmens amžiaus laikotarpio.

Nepritaikyta lankyti žmonėms su negalia.