Verkių dvaro sodyba įkurta Vilniaus miesto pakraštyje, gražiame kraštovaizdyje – vienas jos kraštas priglunda prie Neries upės, kiti ribojasi su miškinga Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Sodybos ansamblį sudaro daugybė pastatų ir mažosios architektūros detalių, saugomų Verkių architektūriniame draustinyje. Jau XIV a. Verkiuose stovėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaras, kurį Lenkijos karalius Jogaila padovanojo vyskupams. Pradžioje dvaras buvo jų vasarvietė, bet ilgainiui tapo nuolatine Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro parkas įkurtas XVIII a. pabaigoje Neries dešiniajame krante ant aukštos terasos ir iš dalies ant šlaitų. Iš pradžių jis buvo geometrinis, o XIX a. pertvarkytas į peizažinį. Verkių dvaro parkas yra vienas gražiausių žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Francua Andrė darbų. Verkių parkas iki šių dienų neišsaugojo viso savo buvusio grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių bei vietinių medžių ir krūmų per laiką sunyko arba buvo iškirsti per karus, ypač Pirmojo pasaulinio karo metu. Iš svetimžemių augalų, suteikiančių Verkių parkui išskirtinumo, yra išlikę daug liepų rūšių, taip pat auga vieni seniausių Lietuvoje maumedžiai, veimutinė pušis, didelė vakarinė tuja, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji riešutmedžiai ir kt. Parko medynuose ir medžių grupėse vyrauja vietinės paprastosios pušys, mažalapės liepos, paprastieji klevai, auga daug ąžuolų, vinkšnų, kalninių guobų, o terasos šlaituose ir Verknės upokšnio krantuose – eglių bei uosių. Yra regykla į Neries slėnį. Lizdeikos šventyklos vietoje pastatytas aukuras – tai Baltų tikėjimo ir senųjų papročių puosėletojų pamėgta vieta.