I m. e. tūkst. datuojamas piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Nemuno kairiojo kranto slėnio pakraštyje. Šį piliakalnį galima priskirti specifinei archeologinių objektų grupei – miniatiūriniams piliakalniams. Būtent viduriniajame geležies amžiuje ėmė plisti miniatiūrinio tipo piliakalniai ir kurtis medinės pilaitės. Manoma, kad mažų pilaičių atsiradimą paskatino pirmųjų kilmingųjų genties šeimų išsiskyrimas. Remiantis tokių piliakalnių specifika, galima spėti, kad šis piliakalnis irgi galėjo būti kilmingos šeimos buveinė, o taip pat naudojamas kaip slėptuvė, kurioje pavojaus metu laikinai apsigyvendavo šalia įsikūrusi vietos bendruomenė, todėl piliakalnio aikštelė palyginus nedidelė, o kultūrinis sluoksnis ne itin žymus. Šį spėjimą patvirtintų šiaurės ir rytų papėdėse aptiktas intensyvesnis kultūrinis sluoksnis. Čia rastos brūkšniuotosios, grublėtosios ir lygiosios keramikos, akmeninių trintuvų liekanos rodo buvus senovės gyvenvietę.