Pirmieji partizanų būriai Panevėžio krašte susikūrė 1944 m. Vienas jų buvo policijos kapitono Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrys. Pašilių miške 1944 m. lapkričio mėnesį buvo įrengtos penkios partizanų žeminės bei lizdai kulkosvaidžiams. Kiekvienoje žeminėje tilpo po 20-30 žmonių. Stasys Eitminavičius mėgo posakį „rupūžė biednas“, tad būrys ir buvo pavadintas „Biednos rupūžės“ arba „Rupūžėno“ vardu. Būrys buvo vienas didžiausių Panevėžio krašte. 1945 m. pavasarį sužinoję, kad žemines ruošiasi pulti NKVD dalinys, partizanai pasitraukė į Upytės miškus ir išsiskirstė į smulkesnes kuopeles. S. Eitminavičius žuvo 1947 m. Žeminė atstatyta 2004 m.

Nepritaikyta žmonėms turintiems judėjimo negalią.