Tai didžiausias ir išraiškingiausias iš regioniniame parke esančių piliakalnių. Piliakalnio šlaitai statūs ir aukšti, siekia iki 20 m. Jis yra netoli Vilkyškių miestelio, gerai matomas ir prieinamas nuo kelio Vilkyškiai–Šereiklaukis. Greta jo yra dvi senovės gyvenvietės, kur skalvių gyventa nuo I iki XIII a. pabaigos, kol šią vietą užkariavo kryžiuočiai. Pilis buvo pastatyta iškyšulyje, apsuptame Apstos upelio. Rytinėje piliakalnio pusėje aptiktas 1,3-1,5 m kultūrinis sluoksnis. Tyrimų metu rasta ypač daug degėsių, tad manoma, kad gyvenvietės buvo ne kartą sudegintos. Taip pat aptiktos dvi, galbūt, specialiai įrengtos ugniavietės bronzinių dirbinių liejimui. Tai liudija ir rastos liejimo formelės, tiglių dalys, dirbinių liekanos. Tarp radinių daug puodų šukių grublėtu, gludintu, gnaibytu paviršiumi, verpstukai, tinko gabalai su vytelių ir rąstų įspaudais, peilis, trinamųjų girnų akmenys. Manoma, kad šios gyvenvietės davė pradžią Vilkyškių miestelio susikūrimui. Piliakalnis garsėja padavimais, kuriuos dar XIX a. užrašė E. Gizevijus. Žymiausias jų apie kunigaikštytę Selmytę.