Ketvirtajame XX a. statyta reprezentatyvios architektūros biuvetė (iš pranc. kalbos – namelis virš šaltinio) primena, kad šiame kurorte vertingiausios yra mineralinio vandens versmės. Jau XIX a. pabaigoje šaltinius Birštone imta dangstyti įvairiais stogeliais. Atlaikiusi antrąjį pasaulinį karą ir kurorto pakilimus bei nuosmūkius keičiantis epochoms, ši biuvetė tebėra vienas iš Birštono simbolių ir viena iš populiariausių vietų fotografuotis. Ragaudami vandenį, neskubėkite. Tokį pat skonį beveik prieš šimtmetį jautė ir Lietuvos prezidentas A. Smetona, ir skulptorius J. Zikaras ir rašytojas, kunigas J. Tumas Vaižgantas, pavadinęs vandenį sūriosiomis Vytauto kalno ašarėlėmis, ir daugybė kitų pirmosios Lietuvos Respublikos šviesuolių. Kaip? Visai netoliese ant Nemuno kranto tryško mineralinio vandens šaltinis, kurį J. Tumas-Vaižgantas pakrikštijo Vytauto vardu didžiojo kunigaikščio garbei. 1928 m. pastatyta cementinė banginio skulptūra, o šaltinio vanduo ėmė trykšti iš jo burnos. Apie 1960 m. pastačius hidroelektrinę Kaune šaltinis su visu banginuku atsidūrė po vandeniu, tačiau, specialistų tvirtinimu, labai panašios sudėties ir skonio „Vytauto“ mineralinis vanduo iš gręžinio gaivina ir gydo užsukusius Geltonojon biuvetėn. 1949 m. paviršiniai šaltiniai Druskupio slėnyje sunaikinti, nuo to laiko dėl saugumo sveikatai mineralinis vanduo gydymui ir gėrimui išgaunamas tik iš giluminių gręžinių.

^{Šaltinis: © visitbirstonas.lt}