Akmenis iš dabartinės Švedijos, Suomijos bei Karelijos teritorijos ir Baltijos jūros salų į mūsų kraštą atnešė žemyniniai ledynai. Atplėšti nuo milžiniškų masyvų kristalinių uolienų gabalai pradžioje buvo aštriabriauniai, bet keliaudami kartu su ledynais gerokai aptrupėjo, tapo aptakesnių formų. Daugelis akmenų nuo dažno vartaliojimosi suapvalėjo, todėl jie vadinami rieduliais. 

Pilkuosius laukų akmenis žemdirbiai praminė velnio sėklomis, mat jie trukdė įdirbti laukus, gadino padargus. Smulkesnius akmenis žmonės krovė į vežimus ir vežė į arimų pakraščius, naudojo statybai, stambesniųjų nepajėgė pakelti ir paliko. 

Linartų akmuo guli ant aukštos kalvos šlaito. Jo ilgis – 3,6 metro, plotis – 2,8 metro, aukštis – 1,7 metro. Dalis šio didžiulio riedulio  susmegusi į žemę. Akmens sandaroje vyrauja smulkiagrūdis granitas. Šalia akmens ir net ant jo auga paparčiams giminingi  sporiniai augalai – paprastosios šertvės. 

Akmuo paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.