Tai termokarstinė dauba, kuri susidarė ten, kur, pasitraukus ledynui, po sąnašomis liko palaidotas ledo luitas. Šis ledo gabalas klimatui atšilus palaipsniui tirpo, paviršius dubo, kartais net įgriūdavo. Taip toje vietoje susidarė gili piltuvo formos duobė. Ji išliko dėl spėjusių užaugti augalų, kurie sutvirtino stačius šlaitus. Duobės dugne yra susiformavusi nedidelė pelkutė. Ji vasarą išdžiūsta. Forma Laumės duobė panaši į Velnio duobę.

"Pelkė, kurios pavadinimas − Laumiaduobis, iškyla pavadavimuose apie tris sutartinę giedančias laumes. Draugauja ne tik žmonės, bet ir... vietos! Padavimai jas susieja per dievybes, kurios palaiko glaudžius tarpusavio ryšius. Tokia trijų deivių-laumių draugystės vieta buvo Dubingių apylinkės. Priešais Dubingių piliavietę, kitame Asvejos ežero krante į pietvakarių buvo Laumių kalnas (Laumikonių k.), ant kurio gyvenusi viena laumė, antroji buvo įsikūrusi už pusantro kilometro esančiame Laumiaduobyje (pietiniame Asvejos krante, tarp Ankštos ir Sniegių k.), o trečioji − Rožiakmenyje (Pogroniškių k., Paberžės sen.), už 12 km. Nors būdamos skirtingose vietose, deivės kartu dainuodavusios sutartinę! Tautosakos rinkėjų dėka mus pasiekė šios sutartinės tekstas: viena laumė giedojo „Koja, koja...“, kita − „Tu kojela kojelyte“, trečia − „Tu kojute kojučiute“.

Tokie tekstai byloja apie sutartinių gyvavimo paskutinę stadiją, kuomet nelieka pirminių tekstų ir melodijų, tačiau dar pastebimi jų pėdsakai - sutartinių perdirbiniai, parodijos. Molėtų krašte sutartinės išnyko seniai, XX a. pradžioje jų bespėta užrašyti vos keletas ir tos pačios be gaidų. Tad padavimas išsaugojo žinią apie šiam kraštui kadaise būdingą sutartinių tradiciją. Bet svarbiausia yra tai, kad išliko liudijimas, jog tarp trijų skirtingų vietovių – Laumių kalno, Laumiaduobio ir Rožių akmens kadaise būta sakralinių ryšių tinklo. Sakytinė tradicija yra neišsemiamas žinių šaltinis!" - Vykintas Vaitkevičius. 

 Į laumių duobę pateksite miško keliuku.

 Nepritaikyta lankyti žmonėms su judėjimo negalia.