Ant įspūdingo Kertuojų ežero, dar vadinamo Labanoro jūra, kranto stūkso vaizdingas Kertuojos piliakalnis. Legendos byloja, kad piliakalnį supylė raganos, nusižiūrėjusios miške gražią vietelę. Kasė žemę, nešė ją prijuostėmis ir pylė už upelio. Daug dienų nešė, kol supylė nemažą kalvą. Toje vietoje, kur kabino žemę, liko griovys. Tačiau per daugybę metų jis sumažėjo ir užslinko žemėmis. O raganų supiltas kalnas dar ir dabar dunkso. Raganaitės buvo smagios ir balsingos. Tyliais ramiais vakarais jos susėsdavo ant kalno ir užtraukdavo dainą. Joms atsiliepdavo giminaitės nuo Margakalnio (prie Juodųjų Lakajų) kalno ir aidėdavo žalia giria nuo raganaičių dainų.