Žymus kalbininkas profesorius J. Kazlauskas gimė 1930 m. Matiešionių kaime. Baigęs Vilniaus universitetą, jame dėstė, buvo filologijos fakulteto dekanu, redagavo leidinį „Baltistica“. Pagrindinis jo veikalas – „Lietuvių kalbos gramatika“, kuriame remdamasis lietuvių, prūsų, latvių kalbų duomenimis, jis pateikė naują požiūrį į lietuvių kalbos kirčiavimą, vardažodžių ir veiksmažodžių kirčio raidą. Profesorius naujai interpretavo lietuvių kalbos tarmių raidą, priegaidžių istoriją, daugeliu jo darbų naudojasi kalbos tyrinėtojai, studentai. J. Kazlausko veiklą nuraukė netikėta žūtis 1970 m. Iki šiol neaišku, kokiomis aplinkybėmis profesorius dingo. Manoma, kad prie žūties prisidėjo jį „globojusios“ KGB struktūros. Senoji profesoriaus tėviškės sodyba papuošta aštuoniais tautodailininkų sukurtais stogastulpiais bei akmenimis grįstu Saulės ratu. Stogastulpiai žymi lemtingas profesoriaus gyvenimo datas, o visa kompozicija simbolizuoja gamtos gyvenimo ciklą. Svarbų vaidmenį kompozicijoje atlieka Saulė. Ji nusileidžia virš vieną ar kitą datą pažyminčiu stogastulpiu.