<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><data><item><id name="id"><![CDATA[3914]]></id><title_ name="title_lt"><![CDATA[Labotiškių, Degsnės I ir II pilkapynai]]></title_><object_type_lt name="object_type_lt"><![CDATA[Kitas kultūros objektas]]></object_type_lt><object_type_en name="object_type_en"><![CDATA[Other cultural object]]></object_type_en><object_type_ru name="object_type_ru"><![CDATA[Другой объект культуры]]></object_type_ru><object_type_de name="object_type_de"><![CDATA[Sonstiges Kulturgut]]></object_type_de><object_kind_lt name="object_kind_lt"><![CDATA[]]></object_kind_lt><object_kind_en name="object_kind_en"><![CDATA[]]></object_kind_en><object_kind_ru name="object_kind_ru"><![CDATA[]]></object_kind_ru><object_kind_de name="object_kind_de"><![CDATA[]]></object_kind_de><address_lt name="address_lt"><![CDATA[]]></address_lt><address_en name="address_en"><![CDATA[]]></address_en><address_ru name="address_ru"><![CDATA[]]></address_ru><address_de name="address_de"><![CDATA[]]></address_de><description_lt name="description_lt"><![CDATA[Pilkapiai - tai prieš keliolika šimtmečių čia gyvenusių genčių kapai. Pirmieji pilkapiai pasirodė II tūkst. pr. Kr. Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje. IV a. Rytų Lietuvoje išnykus brūkšniuotosios keramikos kultūrai, susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Ankstyvuosiuose šios kultūros pilkapiuose mirusieji dar laidoti nedeginti. Deginimo paprotys Rytų Lietuvoje ėmė plisti IV- V a. sandūroje. Šis paprotys atėjo iš sūduvių – jotvingių žemių. Nuo VI a. pr. mirusiųjų deginimo bei laidojimo pilkapiuose paprotys visoje Rytų Lietuvoje jau vyravo ir išliko iki XIII a. Pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais aptinkami ir tose pačiose grupėse kaip ir su nedegintų mirusiųjų. Jie pilti iš smėlio, pagrinde randamas smulkių degėsių sluoksnelis rodo atliktas ugnies apeigas. Sampilą V – VI a. supa akmenų vainikas, kartais dar ir kelios įvairaus dydžio duobės. Vainikas dažnai sukrautas iš įvairaus dydžio akmenų, kartais sudėtos kelios jų eilės. Nuo VII a. pradžios pilkapiai su akmenų vainikais yra reta išimtis, bet išlieka iki pat X – XI a.  Pilkapiai su sudegintų žmonių kapais yra įvairaus dydžio – dažniausiai nuo 4–5 iki 12–14 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio, bet pasitaiko ir žymiai didesnių. Grupės įvairaus dydžio – nuo kelių pilkapių iki pilkapynų, turinčių kelis šimtus sampilų, kuriuose laidota keletą šimtmečių. Grupės apima po kelis ar keliolika hektarų. Beveik visi jie išliko miškuose, o dirbamuose laukuose atsidūrusios grupės buvo sunaikintos.  Pilkapiuose buvo užkasami iš laužavietės atnešti sudegintojo kaulai. Palaikai užkasti duobutėje po sampilu ar įvairiose sampilo vietose. V – VI a. dažniausiai laidota po 1-2 sudegintuosius, o vėliau – 7-8. Dalis pilkapių yra visai be kapų. Kartu su sudegusiais kaulais – šalia jų ar ant jų – sudedamos įkapės – nedegintos arba apdegusios, kai kur su mirusiaisiais laidoti žirgai.    Vietiniai žmonės pasakoja, kad čia būta karo su švedais, jie pilkapius laiko švedų apkasais arba prancūzų-švedų kapais, bet iš tikro, tai yra Labotiškių, Degsnės I-asis pilkapynas, kuris yra datuojamas IX–XII a, o II-asis V–IX a. Vaikščiodami po mišką, apžiūrėdami pilkapyną, vieną ir kitą jo grupę, specialistai pastebėjo, kad tarp jų yra dar trečios pilkapių grupės žymės. Todėl iš esmės tai – vienas stambus pilkapynas, kuris tęsiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 800-900 metrų. Vakarinis jo galas remiasi į Labatiškių, o rytinis – į Laumikonių kaimo laukus. Dalis pilkapių buvo ariami, kai kuriuose iškastos duobės. 1970 m. archeologas Adolfas Tautavičius tyrinėjo 18 pilkapių. Tyrimų metu rado 6 griautinius ir 3 degintinius žmonių palaidojimus bei 3 griautinius ir vieną degintinį žirgo kapą. Visi minėti radiniai rodo, kad vakarinėje Degs­nės — Labotiškių pilkapyno dalyje mirusieji laidoti su­deginti. Jiems į kapus retai kada dėta metalinių papuo­šalų, ginklų ar įrankių, bet kartu su vyru dažnai laido­tas ir jo žirgas tame pačiame ar greta supiltame pilka­pyje. Iš pradžių žirgai laidoti nedeginti, o vėliau — su­deginti. Iki mūsų dienų išliko apie 70 pilkapių. Jų sampilai 6-10 m skersmens, 0,2-1,5 m aukščio. Atstumai tarp pilkapių nuo 2 iki 25 m.  Nepritaikyta lankyti žmonėms judėjimo negalia.]]></description_lt><description_en name="description_en"><![CDATA[These burial mounds are located in Molėtai district. There are 30 burials in the first burial ground and 21 burials in the second. They are 6-10 m in diameter and 0.2-1.5 m high. Distances between burial mounds are from 2 to 25 m. Locals say there was a Swedish war here, the burial mounds are considered Swedish trenches or French Swedish graves. It is said that before World War I they were excavated by Russian officials and found copper buckles for pentines and armor. Some of the burial mounds were plowed, some with excavated pits. In 1970, archaeologist A. Tautavičius researched 18 graves in both burial mounds. During the research, 6 demolition and 3 cremation burials of humans and 3 demolition and one cremation horse grave were found. 6 burial mounds were without graves. The burials consisted of an iron pentine narrow-bladed ax, a sheathed spear, raids, a sickle, pentines, an arch brooch, a awl. Brass winding rings and bracelets, clay spindles, horse clothing parts - iron snaffle, buckles, brass cladding. Labotiškės, Degsnė 1st burial ground dates back to the 9th - 12th centuries, and the 2nd - to the 5th-9th centuries.]]></description_en><description_ru name="description_ru"><![CDATA[]]></description_ru><description_de name="description_de"><![CDATA[Folgende Grabstätte befinden sich im Bezirk Molėtai. Es gibt 30 Begrabungen in der Grabstätte Nr. 1 und 21 Begrabungen im der Grabstätte Nr. 2. Der Durchmesser von Grabstätten ist von 6 m bis 10 m, und die Höhe – von 0,2 m bis 1,5 m. Die Abstände zwischen den Grabhügel betragen von 2 bis 25 m. Die Hiesige erzählen, dass es hier einen schwedischen Krieg gab, die Grabhügel gelten als schwedische Schützengraben oder französisch-schwedische Gräber. Es wurde erzählt, dass die Grabhügel noch vor dem ersten Weltkrieg von russischen Beamten ausgegraben und Sporen sowie Gürtelspange aus Kupfer gefunden wurden.  Einige der Grabhügel wurden gepflügt, in manchen wurden die Gruben ausgegrabenen. 1970 hat der Archäologe A. Tautavičius in beiden Grabhügeln 18 Begrabungen untersucht. Während der Untersuchung wurden 6 zerstörerische Bestattungen und 3 Feuerbestattungen von Menschen sowie 3 zerstörerische Bestattungen und ein Feuerbestattungsgrab eines Pferdes gefunden. 6 Grabhügel waren ohne Gräber. Die Begräbniskleidung bestand aus einer eisernen Axt mit schmaler Achse, einer Speerspitze, einer Sichel, Sporen, einer Bogenfibel und eines Spitzbohrers. Die Wickelringe und Armbänder aus Messing, Tonspindeln, Details zur Pferdekleidung – Gebißen aus Eisen, Fibel, Bekleidung aus Messing. Die Grabstätte Labotiškės und Degsnė Nr. 1. Grabstätte stammt aus dem 9. - 12. Jahrhundert und Nr. 2 – aus dem 5. - 9. Jahrhundert.]]></description_de><link name="website"><![CDATA[]]></link><media name="media"><![CDATA[//saugoma.lt/uploads/objects/images/2021-09/14_Degsnės, Labotiškių pilkapynai (1).jpg; //saugoma.lt/uploads/objects/images/2021-09/14_Degsnės, Labotiškių pilkapynai (12).jpg; //saugoma.lt/uploads/objects/images/2023-07/642f8ce5ee98439a7b3df057e6288a7d2d5ae37bd28c4f7b92cb20db455dedeb.jpg; //saugoma.lt/uploads/objects/images/2023-09/42a229b2d5b4b440600af8c23c5a2cc7c0adf45e69baa2a632762bb08c577395.jpg;]]></media><updated_at name="updated_at"><![CDATA[2026-03-05]]></updated_at></item></data>